Nikodemo Silvanavičiaus ekspozicija

BIRŠTONO MUZIEJUJE VEIKIA EKSPOZICIJA, SKIRTA NIKODEMUI SILVANAVIČIUI.

MALONIAI KVIEČIAME APLANKYTI!

Filmas "Trijų šalių dailininkas Nikodemas Silvanavičius"

Trijų šalių dailininkas Nikodemas Silvanavičius

„Ką palieku – patys spręskite“, sunku šiandien paraidžiui išnagrinėti, ką didysis dailininkas, mozaikininkas, akademikas mąstė taip sakydamas, tačiau labai miela, kad šie Jo žodžiai leidžia šiandien turėti tai, ką sukūrė Jo meniška prigimtis, leido matyti tai mums ir parodyti savo amžininkams. Nikodemas Silvanavičius gimė 1834 m. gruodžio 13 (25) d. Cincevičių kaime, Vileikoje, kuri tuo metu priklausė Vilniaus gubernijai, gausioje mažažemio valstiečio šeimoje. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, Molodečno dvarininko padedamas N. Silvanavičius išvyksta mokytis į Sankt Peterburgo Dailės Akademiją specializuotis portretų tapyboje. Jo mokytojai buvo Fiodoras Brunis, Aleksejus Markovas, Timofėjus Neffas. 1864 m. Nikodemas atvyko gyventi į Vilnių, kur jis susipažino su dvarininko Ignaco Kvintos žmonos seserimi Pelagėja Pranckevičiūte, kurią vėliau vedė, ir jos broliu dvasininku Viktoru. 1866 m. pradžioje Nikodemas Silvanavičius su žmona vėl išvyksta į Sankt Peterburgą. Už pateiktus darbus menininkas įvertinamas trečios klasės dailininko laipsniu ir jam suteikiamas XII klasės rangas. Tų pačių metų rugsėjo 5 d. Nikodemas pateikia prašymą mokytis mozaikos meno mozaikos skyriuje. 1867 m. Nikodemas Silvanavičius, kartu su Ivanu Lavereckiu ir Pavelu Vasiljevu, jau pradėjo kurti mozaiką kunigaikščio Dimitrijaus Požarskio mauzoliejui, kurią pabaigė 1869 m. Šiuo metu išlikusi tik mozaikinė ikona „Išganytojo šlovė“, kuri eksponuojama Sankt- Peterburgo Sobore. 1870 m. N. Silvanavičius baigia Dailės Akademijos mozaikos skyriaus studijas ir pasilieka ten dirbti jaunesniojo dailininko - mozaikininko pareigose. Pačios vertingiausios dailininko mozaikos yra Isakijaus Sobore Sankt  Peterburge. Pagal S. A. Živago eskizą Meno Akademijos mozaikos skyriaus užsakymu pagamina mozaiką „Paskutinė vakarienė“, kuri 1883 m. buvo pastatyta virš Karališkųjų vartų Isakijaus sobore. Vienas geriausių darbų – mozaika „Judo pabučiavimas“, sukurta pagal Karlo Briuliovo paveikslą, kurią dailininkas su savo pagalbininku ir draugu Michailu Ščetininu kūrė virš 10 metų buvo įvertinta tiek Rusijoje, tiek ir užsienyje. Už puikius meno pasiekimus mozaikos srityje 1876 m. lapkričio 4 d. Sankt Peterburgo Imperatoriškoji menų Akademija Silvanavičiui suteikia Akademiko vardą ir IX klasės laipsnį. Bet N. Silvanavičius iki gyvenimo pabaigos nesiskyrė su tapyba, piešimu, nutapė daug portretų, buitinio, religinio žanro paveikslų. Iš N. Silvanavičiaus geresnių tapybos darbų yra žinomi,  jo vaikų ir žmonos portretai: vakarieniaujančio dailininko sūnaus Stepono, į mokyklą išeinančio sūnaus Juozo, dailininko žmonos, jo marčios portretai. Bet iš visų dailininko darbų patys įdomiausi – „Lietuvaitė iš Jiezno“, „Lietuvaitės iš Jiezno studija“, kur vaizduojama to meto kaimo mergaitė su šventiniais ir paprastais, kasdieniniais drabužiais. Daug sakralinės kūrybos paveikslų dailininkas sukūrė aplinkinėms bažnyčioms. 1875 m. Jiezno gyventojos ponios Vincentos Pranckevičiūtės-Kvintienės užsakymu Jiezno bažnyčiai nutapė Šv. Archangelą Mykolą ir Joną Krikštytoją, darydamas kopijas iš italų dailininko Gvido Reni darbo „Šv. Archangelas Mykolas“. 1880 m., pablogėjus žmonos sveikatai, Silvanavičius pradėjo medinio namo-vilos statybą Birštone (Lietuva), Vytauto kalno papėdėje. Už pagalbą statybose dailininkas nutapė paveikslą „Šv. Apaštalai Petras ir Povilas“ Nemajūnų bažnyčios pagrindiniam altoriui. Šiose bei Punios ir Stakliškių bažnyčiose ir Birštono sakraliniame muziejuje saugoma 11 originalių sakralinio meno drobių. Po žmonos Pelagėjos mirties, N. Silvanavičius su sūnaus Juozo šeima ir seserimi Uršule įsikuria Birštone, vėliau – Prienuose, kur dar šiek tiek laiko skiria fotografijai, įsirengia fotolaboratoriją. 1914 m. vasarą prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas paskatina Lietuvos gyventojų traukimąsi į Rusiją. Su kitais krašto šviesuoliais išvyko ir Silvanavičiai. 1918 m., pasibaigus karui, jau gana silpnos sveikatos, dailininkas išsiruošia į kelionę po Lietuvą. Pakeliui užsuka į Vileiką, lanko gimines, tikisi sugrįžti į Lietuvą, kur jau ankščiau išvyko sūnaus Juozo šeima. Tačiau sveikata tik silpo ir 1919 m. gegužės 21 d., gimtojoje Vileikoje, dailininkas mirė. Tiksli N. Silvanavičiaus palaidojimo vieta nėra žinoma, tačiau manoma, kad jis ilsisi šalia savo tėvo, kuriam paminklą sukūrė pats dailininkas. Užgeso N. Silvanavičiaus gyvybė, bet jo nepriekaištingas gyvenimas, kūrybinė veikla paliko neišdildomą pėdsaką tiek Sankt Peterburge, tiek Baltarusijoje, tiek jo taip mylėtos Lietuvos kampelyje – Birštone.